Apie kūną ir sielą

Marija – nauja kokybės inspektorė Budapešto skerdykloje, tylusis Endrė – jos viršininkas. Marijos pasaulis – skaičiai, duomenys ir plastikinės figūrėlės. Endrė – vienišius, nieko neprisileidžiantis pernelyg arti. Pamažu pažindami vienas kitą, šie du žmonės atranda juos siejantį ypatingą dvasinį ryšį, išlaisvinantį iš uždarumo gniaužtų ir gydantį senas žaizdas. O suartėja jie sužinoję, kad naktimis sapnuoja tuos pačius sapnus, kuriuose tampa grakščiais elniais. Režisierei pavyko rasti pusiausvyrą tarp siurrealistinės fantazijos ir universalių jausmų.

Tačiau sapnų motyvas, kaip sako ir I. Enyedi, tebuvo tik impulsas prabilti kur kas sudėtingesnėmis temomis. Jos teigimu, skerdykla, kurioje vyksta didžioji dalis veiksmo, yra veidrodis Vakarų visuomenės, kuri prarado ryšį su ritualais ir nebežino, kaip elgtis su svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis – gimimu, meile ir mirtimi. Autorė prisipažįsta, kad pati yra gana uždaras žmogus, todėl gali suprasti panašius į save. „Aš žinau, kiek daug gali slėptis už pilko paviršiaus. Skausmo, liūdesio ir aistros – to kasdienio heroizmo. Vaikščiodama gatvėmis ir stebėdama žmones, žinau, kad už nuobodaus, kvailo ar nerangaus žmogaus gali slypėti stebuklai.“