Gyvatės apkabinimas

„Oskarui“ nominuotas 2015 metais sukurtas bendras Kolumbijos, Venesuelos ir Argentinos autorių istorinis epas „Gyvatės apkabinimas“ (isp. El abrazo de la serpiente) sulaukė išties nemažai puikių vertinimų daugelyje tarptautinių kino festivalių, taip pat buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas. Talentingasis režisierius iš Kolumbijos Ciro Guerra (gim. 1981 m. Río de Oro, Kolumbijoje), pasirinko itin mistišką pasakojimo būdą, atskleidžiant paslaptingosios Amazonės upės baseino kultūrų susidūrimą.

Filme išties daug vandens, upės tekėjimo, tačiau kvapą gniaužiantys vaizdiniai tėra tik kontekstinė aplinka. Tai nepaprastai įdomi ir intriguojanti filosofiška dviejų kartų odisėjų kelionė Amazone – viena ji prasidėjusi vos XX amžiaus pradžioje, kita – jau gerokai vėliau. Mistinei kelionei Amazonės upe vadovauja savo genties netekęs, prisibijantis baltųjų, šamanas Karamakate, kuris sutinka Theodorui padėti su sąlyga, kad šis nuves jį link išlikusių gyvų genties narių ir parodys mirtinai sergančiam vokiečių etnologui Teo fon Martijui augalą Jakruną, laikomą šventu bei turintį stebuklingų galių, augantį jo buvusios genties vietoje, kuris turi išgydyti jo mirtiną ligą.
Greta vaizduojama ir kita istorija: amerikiečių botanikas Evanas po daugel metų sutinka jau seną Karamakatę ir, remdamasis Teo užrašais, taip pat svajoja surasti stebuklingąją Jakruną. Karamakatė atskleidžia tradicinę pasaulėvoką bei dvasinį mokymą.
Iš esmės tai kelionė į nemirtingumą, kuriai nelemta pasiekti tikslo, nes tuo tikslu ir tampa pati kelionė, apipinta vietinių legendų, pasakojimų, kultūros apnašų... Nepaprasto grožio filosofinė odisėja džiunglių upe, kur praeitis susipina su ateitimi, haliucinacijos su realybe.
Šįkart haliucinacijas galbūt kelia ne magija, o į vokiečių mokslininko šnerves išmintingojo šamano Karamakatės vis įpučiama mambė (koka)... Tik režisierius gana lengvu siūlu gražiai suaudžia abi pasakojimo gijas ir taip sukuria nuostabiai magišką atmosferą. Pats filmas nėra iš lengviausiųjų, visur tyko įvairūs simboliai, prasmės, kurie prašyte prašosi išgvildenami. Filmas gan lėtų apsukų, gal kiek primenantis Andrejui Tarkovskiui būdingą simbolinę gelmę, kartu jis savitas, unikalus šių dienų nepriklausomo kino kontekste. Sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką šis didis kino kūrinys ir ką jis palieka po seanso – grožį, neįmintą iki galo gyvenimo mįslę ar dar ką nors?... Galbūt viską iškart ir dar daugiau. Savo menine energetika šis kūrinys išties yra išskirtinis ir pritraukiantis archetipiniais simboliais, būvimo arčiau civilizacijos ištakų, taigi, ir paties gyvenimo.

Autentiškumo filmui suteikia tai, jog kurdamas filmą Kolumbijos režisierius rėmėsi tikrais vokiečių etnologo Teodoro Kocho-Grunbergo (1872–1924) ir amerikiečių biologo Ričardo Evanso Šulco kelionių dienoraščiais.
Nepaprastai vizualus, poetiškas ir magiškai įtraukiantis Ciro Guerros darbas apie siekį išgyventi ir svajonės paieškas. Tai filmas, kuris nuneša žiūrovą į visai kitą pasaulį, į visai kitą suvokimą